Lietuviškos vestuvės psichologo akimis

Kokia psichologinė vestuvių reikšmė moteriai, vyrui, porai? Vis dažniau tenka girdėti  sakant, jog vestuvės tėra balius…

Šis žingsnis vienodai reikšmingas tiek vyrui, tiek moteriai, tačiau ta reikšmė nebūtinai yra tapati. Vyrai dažniau vestuves suvokia kaip laisvės atsisakymą meilės vardan, o moterys – kaip saugumo garantą (juk šiais laikais visuomenė vis dar tolerantiškiau nusiteikusi ne senmergių, o senbernių atžvilgiu). Tačiau šie skirtumai labiau fasadiniai, už jų slypi kur kas gilesnės reikšmės. Neveltui žodžiai „santuoka“ ir „santaka“ yra tokie panašūs. Vestuvės – tarsi dviejų atskirai tekančių gyvenimų susiliejimas į vieną. Tai ne tik įsipareigojimas išlaikyti bendrą tėkmę, bet drauge ir labai svaigus bendrumo jausmas – juk tai yra žmogus, su kuriuo pasirinkau nugyventi visą likusį savo gyvenimą…

Neilgai trukus po sužadėtuvių aplinkiniai poros ima klausinėti, kada gi tos vestuvės. Dalis porų sako net jaučiančios savotišką spaudimą… Kaip žinoti, kad vestuvėms jau atėjo metas?

O kaip žinoti, kad pirmam bučiniui atėjo metas? Šis žinojimas nėra ir negali būti apibrėžtas kokių nors racionalių taisyklių, pavyzdžiui, „padraugausim dvejus metus, o tada iškelsim vestuves“. Ne, tai turi būti išjaustas sprendimas, žmogus tam turi pribręsti. Žinoma, ne paslaptis, kad būtent išorinis spaudimas paskatina imtis racionalių sprendimų – taip nusigręžiama nuo vidinio jausmo. Nesunku įsivaizduoti: būsimas jaunikis, draugės užspeistas į kampą, dėl šventos ramybės nusileidžia ir sutinka tuoktis. Bet ar po kurio laiko jo neapniks jausmas, jog jis pasirinko toli gražu ne laisva valia, kad kažkas už jį nusprendė?..

Paprastai pasirengimui vestuvėms skiriama labai daug jėgų. Poros net apsipyksta  dėl užsakomų gėlių spalvos… Gal iš tiesų po organizaciniu šurmuliu žmonės slepia nerimą dėl įsipareigojimo, dėl statuso kitimo ar kitų dalykų?

Kaip tik taip ir yra. Kiekvienas reikšmingesnis gyvenimo pokytis yra vidinio nerimo katalizatorius. Juk taip, kaip buvo, jau niekada nebebus. Neveltui sakoma, kad „antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi“. Atsigręžus atgal – viskas aišku ir suprantama, o žiūrint į priekį padvelkia nežinomybė. Ir iš tiesų – kad ir koks būtum užtikrintas, nėra šimtaprocentinės garantijos, kad šis išrinktasis ar išrinktoji yra būtent tas žmogus, su kuriuo laimės jausmas neapleis ir po dvidešimties metų… Tad kaip gali būti visiškai ramus?

Kodėl žmonės nori, jog vestuvių diena būtų ideali?

Pamenu, kai mokykloje pradėdavau rašyti į naują sąsiuvinį, pirmieji lapai visuomet būdavo pavyzdingai tvarkingi. Tam tikra prasme vestuvės yra pirmas bendro gyvenimo lapas, kurį rašant norisi tikėti, kad ir kiti lapai bus taip pat kruopščiai, gražiai ir su meile prirašyti – be klaidų, be išbraukymų.

Nemažai porų, atlaikiusių savo pačių patvirtintą vestuvių scenarijų, sako, jog dabar daug dalykų darytų kitaip: pavėlintų ceremoniją, nes 6 valandą ryto važiuoti į kirpyklą buvo tikras siaubas; negaištų laiko šokių pamokoms, nes šokdami  numindė vienas kitam batus; nebevažiuotų fotografuotis ant piliakalnių, nes ten užlipti su aukštakulniais batais pasirodė neįmanoma… Kodėl žmonės įsivelia į tokius dalykus?

Būti kitokiu, išsiskirti iš kitų – tai rizika likti nesuprastu, apkalbėtu ir pašieptu. Reikia turėti nemažai ryžto ir drąsos, kad būčiau savimi ir pasielgčiau taip, kaip man ar mums atrodo geriausia. Kadangi vestuvės – tai šventė, kur susirenka visi artimiausi žmonės, mintys „ką kiti apie mane pagalvos“ gali paralyžiuoti bet kokį saviraiškos judesį. Juk tai, kas įprasta, kartu yra ir saugu – nes visi taip daro. Vis dėlto kaina, kurią jaunieji moka už tai, kad kiti gražiai prisimintų judviejų vestuves, gali būti iš tiesų dramatiška – didžiulis stresas, nuovargis ir liūdesys supratus, kad šiame gyvenimo virsme daugiau galvojai apie kitus, užuot leidęs sau tuo mėgautis ir džiaugtis…

Kartais vestuvių planavimui skiriama labai daug dėmesio, pastangų ir pinigų, o jaukumo šventėje pritrūksta. Architektūros psichologai teigia, kad namų jaukumą visų pirma lemia asmeniškos detalės. Galbūt trokštantys jaukių vestuvių turėtų pasinaudoti šia taisykle? Pavyzdžiui, vestuvių šventei rinktis ne naują, o porai emociškai labai reikšmingą vietą?

Visiškai su jumis sutinku. Aš apskritai gana skeptiškai žiūriu į materialią vestuvių pusę, o dar skeptiškiau – į didelius pinigus. Klausant pasakojimų apie pompastiškas vestuves visuomet kyla klausimas: kam viso to reikia, ką tuo norima pasakyti, o gal… paslėpti?  Dažnai susiduriame su tėvų bandymu vaikų meilę nusipirkti brangiomis dovanomis, materija. Tai gali būti mėginimai kompensuoti artumo bei palaikymo stoką vaikystėje, arba pačių tėvų noras per vaikus išpildyti tai, ko patys norėjo, bet negavo. Vestuvėms skirdami daug  pinigų  labai rizikuojame, kad materija užgoš tą dvasios ugnelę, kad šventė bus akims, bet ne sielai.

Susituokti ketinančios poros susiduria su aibe dilemų, nes įprasta, jog artimieji aktyviai reiškia savo pageidavimus: pavyzdžiui, „Vaikai, kaip gi be kunigo/piršlio…“, „Nežinau, ką pasakys tavo pusbroliai, negavę kvietimo į vestuves…“ ir pan. Kaip porai rasti aukso vidurį tarp savo bei artimųjų poreikių ir ar reikia to aukso vidurio ieškoti apskritai?

Manau, kad ieškoti aukso vidurio tikrai verta. Verta suteikti tėvams progą pasijusti reikšmingais, prisidedančiais prie savo vaikų laimės. Tačiau klaidinga būtų leisti jiems griežti pirmuoju smuiku, nes visų pirma tai jaunųjų, o ne jų tėvų šventė. Didžiausia atsakomybė čia tenka jauniesiems, o užduotys nėra iš lengvųjų: tinkamai nubrėžti ribas, sugebėti atsisakyti to, kas nepatinka, korektiškai ir mandagiai parodyti, kad lemiamus sprendimus dėl šventės organizavimo priims jaunieji. Neretai tėvai ne iš blogos valios, o gerų ketinimų vedini taip pasistengia, jog jauniesiems net koktu darosi: jų būsima šventė virsta ekranu, kuriame artimieji projektuoja savo svajonių vestuves. Neveltui tautosakoje gyvuoja samprata „meškos paslauga“. Tam, kad šios „paslaugos“ būtų išvengta, jauniesiems būtina sau labai aiškiai įvardinti, kokių vestuvių jie patys nori. Tuomet kur kas lengviau atsilaikyti prieš artimųjų ar visuomenės spaudimą.

Dėl finansinių sunkumų vestuves atidėjusias poras kamuoja nesmagūs pamąstymai: „Nejaugi mes tokie užkietėję materialistai, kad negalime susituokti kukliai?“, „Abejoju, ar mums pavyks sutaupyti toms vestuvėms apskritai…“, „Gal pinigai mums svarbesni už meilę?”, „Išmaldos savo vestuvėms tikrai neprašysiu…“ Kaip patartumėte įveikti šias abejones?

Abejonė – tai trypčiojimas vietoje. Šį trypčiojimą galima įveikti tik žengiant žingsnį. Galbūt tas žingsnis nebus visų gražiausias ar prabangiausias, bet tai bus mano žingsnis. O tam reikia turėti bent kiek tvirtesnį psichologinį stuburą, žinoti ko aš noriu, gebėti nepasiduoti baimei, kad kažkam gali nepatikti tai, ką darau.

Mano skeptišką požiūrį į pinigus papildo epizodai iš darbo praktikos: dažnai susiduriu su situacijomis, kuriose žmonės sudeda gyvenimo akcentus netinkamai, o po to gyvena su vidine graužatimi ir dvejone. Pavyzdžiui, neretai susiduriu su moterimis, kurios vengia nutraukti santuokas, jau daugelį metų ištiktas komos. Akcentuojamos įvairios priežastys, tačiau dažniausiai gelminė priežastis būna vienatvės baimė. O bėgdamos nuo tos baimės, moterys neretai save pasmerkia nepilnaverčiam, nelaimingam gyvenimui.

Teko dalyvauti vestuvėse, kurios buvo organizuojamos atsižvelgiant tik į jaunosios norus: jaunikis sakėsi visai nenorįs nei dėvėti kostiumą, nei rengti didelį pokylį, o po ceremonijos svečius vaišindamas šampanu gestais parodė, jog visa tai jam „stovi skersai gerklės”. Kaip pakomentuotumėte?

Man kiltų klausimas, kodėl tas jaunikis apskritai dalyvauja šioje šventėje? Man artimas požiūris, kad mes, ir tik mes kuriame savo gyvenimą, todėl esame už jį atsakingi. Labai lengva atiduoti atsakomybės naštą kitam, maža to, tuomet atsiranda erdvės nepasitenkinimui reikšti. Puiki šio atvejo analogija būtų pilietinė pareiga: jei nėjai balsuoti, kokią teisę turi smerkti išrinktą valdžią? Ir jei esi nepatenkintas savo vestuvėmis, ar gali kaltinti kitą, jog nepakovojai už tai, kad ši šventė vyktų būtent taip, kaip tu nori? Ar turi teisę ieškoti atpirkimo ožių, kai pats išsižadėjai to, kas taip svarbu?

Vestuvės neatsiejamos nuo ritualų, o senus papročius vis papildo nauji. Ką galėtumėte pasakyti apie poras, kurios stengiasi sutvirtinti santuoką vestuvių data pagal astrologinę pranašystę ir panašiais dalykais? Galbūt dalykai, kuriais tikima, iš tiesų turi galios?

Mes palietėme labai opią tikėjimo temą. Nors aš pats neteikiu didelės reikšmės astrologijai, negaliu būti visiškai tikras, kad ji neveikia. Neveltui tikėjimas pastatomas prieš žinojimą. Tikėti(s) – tai pasiduoti tam jausmui, kurio negali pagrįsti racionaliu protu, gali tik pabandyti tai daryti. Į kitokius požiūrius žvelgiu tolerantiškai, tad ir įvairiuose naujuose ritualuose neįžvelgiu nieko bloga – ypač, jei jie teikia žmogui vidinio pasitenkinimo ar ramybės.

Ar galima sakyti, jog vestuvių šventė atspindi poros vertybes? Juk dažnai deklaruojamos vertybės skiriasi nuo elgesio: žmogus sako, jog yra patriotas, bet mielai kelia vestuves užsienyje; kalba, kad vestuvės – be galo asmeniška šventė, o ima ir įsileidžia žurnalistus…

Be abejo atsispindi. Čia kaip su tuo posakiu: ,,pasakyk, kas tavo draugai ir aš pasakysiu kas tu“. Svarbiausia vyro ir moters gyvenimo šventė (ar bent tokia turėtų būti) neabejotinai atskleidžia tų vestuvių kaltininkų asmenybės tendencijas. Nors man neatrodo, kad būdamas savo šalies patriotu, negali kelti vestuvių užsienyje, tačiau įvertinus tokius vestuvių aspektus kaip apranga, vestuvių protokolas, pramogos, iš tiesų gali nemažai pasakyti apie pačius vestuvininkus.

Girdėjau moterų diskusiją apie pavardės keitimą: vienos laikėsi įdomios pozicijos, jog pavardės prisidėjimas (vadinasi, ir mergautinės pavardės pasilikimas) reiškia, jog moteris negali psichologiškai atsisakyti savo ankstesniojo, netekėjusios moters statuso. Ką apie tai manote? Beje, ką galėtų reikšti ir sutrumpinta pavardė su neutralia galūne – pvz., Zvonkė, Girgždė, Tiesnesė ?

Na apie tokią poziciją galbūt iš tiesų pačios moterys galėtų geriau atsakyti. Tame be statuso pasikeitimo matyčiau ir kitus aspektus, kurie gali įtakoti moters nenorą keisti pavardę. Pavyzdžiui, moteris, kurios darbe daug reiškia asmens žinomumas ir kuri įdėjo daug pastangų tam, kad jos vardas ir pavardė taptu matomi ir pastebimi, gali iš tiesų susidurti su nelengva dilema ką rinktis – tradiciją ar naudą. Be to tokie niuansai, kaip sentimentai mergautinei pavardei taipogi veikia. O sutrumpinta pavardė su neutralia galūne – man tai liudijimas, kad bandom bristi iš patriarchalinio visuomenės modelio, link daugiapoliško, įvairiapuse lygiava paremto modelio link.

Suprantu, jog piniginiai klausimai jums mažai aktualūs, bet skaitytojai, deja, į juos žiūri kiek kitaip. Kartais poros, kėlusios vestuves už tėvų pinigus, sunkiai susitvarko su skolos jausmu. Kas gali padėti su juo susitvarkyti, kaip išmokti priimti dovanas?

Tam gali padėti sveikas dėkingumo jausmas. Tai jokiu būdu nėra duotybė, nes išmokti būti sveikai dėkingam – nelengva užduotis. Juk taip dažnai kyla noras, tą dėkingumą uždangstyti, paslėpti, neparodyti, arba priešingai, pulti į nusižeminimo liūną, apkraunant ne tik save, bet ir kitą nejaukumo ir įtampos jausmais. Priimant dovanas, niekada nevalia pamiršti, kad tiek gavimas, tiek davimas gali suteikti džiaugsmo abiems dalyviams. Nemokant priimti, atimsim iš kito nemenką dalį dovanojimo džiaugsmo.