Odė emigrantams – PSICHOLOGAS.NET
Posted on / by admin

Odė emigrantams

„Lietuva, Tėvyne!!! Su ošiančiais šilais ir banguojančiomis pievomis…”, tas idiliškas paveikslas, kuriame niūriais lietingais vakarais ar šiaip liūdesio kamuojamas tūlas lietuvis emigrantas galėtų ieškoti paguodos, bandydamas atgauti vidinę ramybę. Kai kuriems tas nostalgiškas paveikslas gyvenime tik ir lieka miražu, kiti gi ryžtąsi aukoti labiau aprūpintą, patogesnį gyvenimą, idant susigrąžintų tą vaizdinį, paverstų jį realybe. Kaip daugeliui sekasi negaliu drąsiai teigti, nes nesu matęs rimtesnių socialinių apklausų šiuo klausimu. Tačiau pabandau įsivaizduoti tą vidinę dvasinę būseną, su kuria emigrantas x,  pavadinkime jį Juozu, grįžta namo, į tėvynę. Tikėtina, kad idiliškas tėvynės vaizdinys pirmą niuksą gauna lėktuvui besileidžiant. Matant vieną pakilimo taką ir tris stovinčius lėktuvus nejučia persmelkia senai pamirštas provincialumo kvapas. Stalinistinis oro uosto pastatas įspūdžio taip pat nepagrąžina. Visgi džiaugsmas išvydus saviškius viską atperka (vardan glaustumo atmetam visus tuos, kurių  nepasitinka niekas – visgi mūsų emigranto Juozo laukia šeima). Buvimas tarp savo žmonių, savo gentyje, savo žemėje apsvaigina. Kur beeitum visur skamba lietuvių kalba, tau nereikia įtempti smegenų ląstelių, bandant suprasti ką tavo kolega anglas ar airis nori tau pasakyti. Užsuki į parduotuvę – akys raibsta nuo juodos duonos, jogurtų, kitų pieno produktų, lietuviško alaus rūšių. ATGAIVA. O dar ir cepelinai, kuriais privalu prikimšti pilvą… Vienu žodžiu tikras medaus mėnuo. Tačiau medaus mėnuo anksčiau ar vėliau baigiasi. Pradeda lįsti visa tai kas nepatinka, erzina, liūdina. Tuomet miražas pradeda skilinėti, realus paveikslas dar labiau bado akis, kai turim su kuo ji palyginti (va Britanijoj, tai visi mandagus, Ispanijoj – linksmi ir t.t.). Pamažu į siela pradeda sėlinti liūdesys ir tai yra tamsioji emigranto vidinio pasaulio pusė. Kaina, kurią tenka Juozui mokėti už savo pasirinkimą yra dvilypumas. Jis nesijautė savas toje šalyje kur uždarbiavo, tačiau grįžęs į tėvynę, jis taipogi nebesijaučia savas. Kaip kokia žmona, kuri nepatenkinta šeimyniniu gyvenimu buvo susiradusi meilužį, tačiau po kurio laiko supratusi, kad šeimyninis gyvenimas jai svarbesnis ir nutraukusi tą ryšį. Neabejotinai prarasto ryšio ilgesys ir prisiminimai visada bus šalia, ypač sustiprėdami tais momentais, kai šeimyninio gyvenimo bėdos vėl prislėgs jos pečius. Ir tas santykis, ryšys su vyru nebus toks pat, kaip anksčiau. Taip pat ir emigranto siela nuolat nerimsta, blaškosi tarp čia ir ten, tarp dabar ir tada. Kuo didesnę dalį emigracijos motyvų sudarė siekis pabėgti nuo savo emocinių, santykių (su kitais ir su savimi) problemų, tuo labiau ta siela blaškosi ir nerimsta. O tai jau tiesus kelias į depresiją, apatiją ar alkoholizmą. Skaudu suvokti, kad vėl reikia pradėti viską iš naujo. Tas darbas kurį dirbai jau nebe tavo, ten sėdi kitas žmogus. Buvęs darbdavys, nutaisęs užuojautos kupiną veido išraiška mąsliai palinguoja galva ir patikina, kad, buvai geras specialistas ir jei prireiks naujo darbuotojo būsi pirmas eilėje… Seni geri draugai, su kuriais sieja tiek prisiminimų ir kartu nugyvento gyvenimo, pasirodo per tą laiką atrado naujų veiklų, naujų intereso sričių, galų gale naujų draugų, tau skirta vieta jų širdyse gerokai sumažėjo, nors jie ir išsijuosia tikina, kad būtinai bendrausim, kartu leisim laiką. Tikriausiai šiame taške Juozą jau apniko jausmas, lyg jis būtų išblukęs, kaip tas piešinys, kuris lyg ir toks pat kaip buvo piešiant, tik spalvos kažkokios kitokios, ne tokios sodrios, piešinio nuotaika nebe tokia. Nuo tokių minčių galva tik dar labiau apsunksta, įkyrios mintys, kurias norėtųsi išgrūsti iš sąmonės ,,gal grįžti atgal”, ,,viskas tik vienas didelis farsas”, “esu nusivylęs, nelaimingas ir niekam tai neįdomu”, ,,ten bent jau darbą turėčiau” ir pan.

 Ką gi daryti, kad siela taip nesiblaškytų. Dažnas lietuvis pasakytų, jog geriausias receptas – sąmonę užpilti alkoholiu, ir pageidautina, kuo didesniu kiekiu. Bet ar tai galėtų būti išeitis. Juk tos problemos, tas sielos dvilypumas nuo to nesusilpnės. Atsiras tik dar didesnis nepasitenkinimas savimi, apatija. Vienintelis būdas kaip kovoti su tais vidiniais demonais – didinti savivoką. Gilesnį savęs, savo poreikių, vertybių, tikslų suvokimą. Gilesnį savo jausmų, patyrimo priėmimą bei išjautimą. Žinoma, vienam pačiam tai yra itin sudėtingas uždavinys, nes neretai mintys būna sujauktos, suveltos, panašios į siūlų kamuolį, kur sunku atrasti siūlo galą. Neveltui sakoma, kad akys savęs nemato. Tam reikalingas veidrodis. Psichologo darbas būtent ir yra padėti žmogui, būnant tuo veidrodžiu, aiškiau leidžiančiu pamatyti kas aš toks, ko aš noriu, ko nenoriu…

Parašykite komentarą