Psichoterapija iš kliento perspektyvos
žvelgiant iš kliento pusės (iš knygos „Doing Psychotherapy“ Michael Basch)
Aš vaikštau pas psichologę jau daugiau nei metai, paprastai kartą per savaitę. Pradėjau vaikščioti todėl, kad, tiesą sakant, tiesiog jaučiausi nelaiminga. Buvau nuolat įsitempusi, manau, todėl neturėjau daug draugų, buvau vienišė. Nežinojau, ką daryti, kol viena mano pažystama kartą pasiūlė „pasikonsultuoti su specialistu“. Mano pirmoji reakcija buvo: „Tai ne man. Aš nesu tiek išprotėjusi“. Tačiau ilgainiui pastebėjau, jog nemažai žmonių yra buvę ar lankosi pas psichologą ar psichoterapeutą. Nutariau pamėginti.
Nežinojau, ko tikėtis, ką ten veikti. Įsivaizdavau, jog man reikės gulėti ant kušetės ir pasakoti apie savo mamą ir tėtį… Tačiau viskas atrodė kiek kitaip. Susitikimų metu aš sėdėdavau ant patogios kėdės priešais psichologę. Nors kambaryje buvo rašomasis stalas, ji niekuomet nesėdėdavo už jo. Šiaip kabinetas buvo pakankamai ramus ir patogus.
Iš pradžių mes kalbėjome apie mano įsitempimą, susikaustymą, apie tai, kokių turiu sunkumų bendraudama su kitais žmonėmis. Tarsi ant stalo išdėliojome tai, su kuo dirbsime. Po to aptarėme kitus dalykus – mano šeimą, tai kaip man sekėsi vaikystėje, mokykloje, kaip man sekasi dirbti. Atrodė, tarsi psichologė stengiasi mane geriau pažinti, tačiau mums kalbant apie tuos, regis „pašalinius“ ar ankstesnius įvykius mano gyvenime, ateidavo į galvą situacijų, kurios mane slėgė ir neramino, pavyzdžiai. Kalbėdama apie tai, aš supratau, kad mano problemos pakankamai ilgalaikės ir sutinkamos daugelyje gyvenimo sričių. „Vaje, negi aš nuolat susiduriu su problematiškais žmonėmis?“ pamaniau sau. Praleidome nemažai laiko apie tai kalbėdamos ir aš ėmiau suprasti kaip viskas vyksta… Atrodo, aš niekuomet neturėjau tikrai artimų santykių su kitais žmonėmis, nes nuolat stengdavausi kovoti su jais. Psichologė pavadino tai „traukimusi nuo kitų, vietoj artėjimo link jų“. Pagaliau aš pradėjau savęs klausti: „ar tai, kad aš traukiuosi nuo kitų žmonių, reiškia, jog jie turi problemų?.. ar tai reiškia, kad aš turiu problemų?“ Nesinorėjo tikėti, kad aš turiu problemų, taigi vis nustumdavau į šoną šį klausimą. Vietoj to pateikdavau ilgiausia sąrašą kitų žmonių problemiško elgesio su manimi. Psichologė nesiginčijo su manimi, tiesiog švelniais klausimais vis baksnodavo, atkreipdavo mano dėmesį, skatindama mane pačią vėl klausti savęs – o kaip yra iš tikrųjų? Ji nespausdavo ir nediskutuodavo, tiesiog iškeldavo klausimus ar pasiūlydavo alternatyvas, kitokį pamatymą. Ji buvo švelni, visgi jos pastebėjimai atvėrė kai kuriuos tikrai man skausmingus dalykus… Tikrai nėra lengva pažiūrėti į save iš šalies ir pamatyti visai ką kitą, nei norėjai matyti… „Jei aš manau, kad kiekvienas turi problemų, tai gal problema yra tai, kaip aš matau kitus žmones? Gal reikia tiesiog keisti savo įsitikinimus apie žmones? Taip, tai man buvo nemažas atradimas, nors, jei atvirai, aš ir dabar nenoriu to pilnai priimti. Protu suvokiu, tai gana paprasta, tačiau kaip aš dėl to jaučiuosi giliai viduje – kas kita. Šiuo metu tarsi ėmiau eksperimentuoti su savimi: kai kyla konfliktas, klausiu savęs „Kas tame mane taip užkabino? Kodėl? Gal pasijutau pažeminta, įskaudinta, pažeidžiama? Ką į tai norėčiau reaguoti?..“. Manau, kad bendrai man dabar sekasi visai neblogai, tačiau juk neįmanoma taip greitai pakeisti dvidešimties metų patirties…
Net ir pripažinus, kad problemos yra manyje, lieka klausimas, o iš kur jos? Kartą psichologė tiesiog pasiūlė pasvarstymą – galbūt aš jaučiuosi labai nesaugi? Kaltindama kitus žmones ir bėgdama nuo jų aš išvengiu rizikos būti atstumtai. Tai davė impulsą ilgiems apmąstymams apie mano nesaugumo jausmą, ir tie svarstymai vis dar nebaigti. Nei jeigu ir jaučiuosi nesaugi, tai kodėl? Kodėl tam tikrose situacijose? Ir vėl – nors regisi, tiek apie tai kalbėta, tačiau aš vis dar nesu tikra. Nes atsakymas į vieną klausimą iškelia dar keletą klausimų, taigi terapija tęsiasi…
Atrodytų, kalbėti apie savo problemas lyg ir nėra sunku, tačiau… man visko nutikdavo su mano psichologe. Kartais jie tiesiog vesdavo mane iš kantrybės. Man net praėjo noras vaikščioti į terapiją, aš praleidau keletą užsiėmimų be jokio įspėjimo jog neateisiu. Aš buvau įsitikinusi, jog ji manęs nemėgsta, o su manimi elgiasi mandagiai ir švelniai vien dėl to, kad aš jai moku. Atsimenu, prieš mane ji konsultuodavo vyriškį. Kai jis išeidavo iš kabineto, psichologė jam nusišypsodavo, o paskui susirūpinusiu veidu pažvelgdavo į mane…
Kai padariau išvadą, jog esu tiesiog klientė, perkanti iš jos paslaugą, man tapo labai skaudu – bet aš jai nieko nesakiau. Pirmus du kartus, kai praleidau susitikimus, ji man trumpai užsimindavo apie tai, bet aš pasiteisindavau svarbiais reikalais, sutrukdžiusiais atvykti. Kai tai padariau trečią kartą, psichologė pasakė, kad turėsiu susitimokėti už praleistus susitikimus, jei nepranešiu iš anksto ir paklausė, kodėl praleidau. Aš pasakiau kažką tokio nesvarbaus, kokį tai kvailą pasiteisinimą. O ji tik sėdėjo ir klausė. Aš šį bei tą kalbėjau, tiesiog „paavinėjau“ aplinkui, kol ji manęs paklausė, ar aš pykstu ant jos ir ar mėginu tvarkytis su tuo pykčiu bėgdama nuo jos – neateidama į susitikimus? Kitais žodžiais tariant – ar aš nesielgiu su ja taip, kaip ir su kitais žmonėmis savo gyvenime?
Aš pasakiau: „Aišku, kad ne, kodėl turėčiau ant jūsų pykti? Jūs man nieko nepadarėte“. Žinau, kad tuomet tik neigiau savo tikruosius jausmus ir mėginau dangstytis žodžiais. Dabar aš suvokiu, kad iš tiesų su ja elgiausi taip, kaip ir su kiekvienu man svarbiu žmogumi savo gyvenime. Čia prasidėjo mano gijimo procesas, keisdamasi santykyje su psichologe, mokydamasi būti savimi, tiesi, nuoširdi, sąžininga, aš pradėjau pastebėti pokyčius ir santykiuose su kitais…
Sunku paaiškinti žodžiais, kas yra psichoterapija… Tai šiuo metu patiriu.