1
2
3
Migrena, gastritas ir kitos nervų ligos
Mykolas Valainis

publikuota

Kai ištinka skausmas - ar tai būtų smilkinius tarsi replėmis spaudžiantis maudimas, kai atrodo tuoj galva plyš, ar tai būtų tarsi adata veriantis diegimas širdies srityje, ar iš vidaus draskantis skrandžio skausmas – nėra kada gilintis į priežastis, kyla tik vienas impulsas - daryti bet ką, kad tik tas skausmas dingtų. Jeigu jus kankina viena iš šių, arba panašių bėdų (tai gali būti hipertoninės ligos, širdies ritmo sutrikimai, neurodermitas, skrandžio opos, migrena, bronchinė astma ir kt.), žinokite - reikalą turite su vadinamomis psichosomatinėmis ligomis. Psichosomatinės ligos – tai fizinės ligos, kurių atsiradimą lemia arba stipriai įtakoja psichologiniai veiksniai.

Šiais laikais niekas nesiginčija dėl fakto, kad psichologinė/emocinė savijauta įtakoja fizinę sveikatą. Tačiau kartais tuo ryšiu iš ties sunku patikėti. Kad ir migrenos atveju. Atrodo taip ir norėtųsi, kad koks autoritetingas asmuo mums pareikštų, kad tai - aukšto kraujospūdžio pasekmė, arba konstatuotų, kad visa tai kyla dėl metabolizmo procesų sutrikimo smegenyse ar pan. Tuomet turėtume aiškų priešą, su kuriuo galėtume grumtis.

Placebo efektas

Išgirdus atsakymą, kad problemos šaknys glūdi manyje, belieka tik gūžčioti pečiais ir svarstyti, ką daryti su šia diagnoze, kuri ne tik kad nesuteikia aiškumo, bet įneša dar daugiau neapibrėžtumo. Ką reiškia „manyje“? Ar aš tą galiu kontroliuoti? Ką daryti, kad pasveikčiau? Deja psichologija į visus šiuos klausimus nepateikia aiškių atsakymų.

Kad neskambėtų per daug pesimistiškai, noriu pabrėžti, kad, žinoma, galima išsiaiškinti priežastis, kurios konkrečiu atveju nulėmė psichosomatinės ligos atsiradimą, ir, gilinantis į save, galima įveikti polinkį emocinę įtampą transformuoti į fizinius negalavimus. Tik tam reikia pastangų ir kantrybės.

Vienas iš akivaizdžiausių įrodymų, liudijančių apie betarpišką psichikos ir kūno ryšį, yra vadinamasis placebo efektas. Įsivaizduokite: nuvykę pas gydytoją dėl kamuojančios nemigos, gaunate vitamino C tabletę, kurią gydytojas jums pateiktų kaip naujausios kartos vaistą nuo nemigos. Kvepia šiokia tokia manipuliacija, tačiau efektas būtų fantastiškas - galbūt pirmą kartą per n metų padoriai išsimiegotumėte. Lūkesčiai šiuo atveju veikia nepriekaištingai. Tyrimai rodo, jog apie 60 proc. pasaulio žmonių yra pakankamai įtaigūs, kad patirtų placebo efektą. Ta pati tabletė gali ir slopinti aktyvumą (jei pateikiama kaip turinti tokį efektą), o taip pat didinti aktyvuma (jei nupasakota priešingai). Danijoje atlikta gydytojų apklausa atskleidė, kad 30 % medikų per paskutinius 10 metų yra skyrę medikamentų, kurie negalėjo turėti tiesioginio poveikio sveikimui, bet padėjo, nes suveikė įtaiga. 

Jeigu norisi egzotiškesnių pavyzdžių, psichoterapijos tėvas Z. Froidas jų pateikia apsčiai. Tarp jo aprašytų atvejų galima sutikti jo garsiąją pacientę Anną O., kuriai praėjus mėnesiui po tėvo mirties pradėjo vystytis tokios problemos kaip regėjimo sutrikimai, dešinės kūno pusės paralyžius, veido raumenų skausmai. Jos atveju medicina buvo bejėgė. Z. Froidui dirbant su ja paaiškėjo, kad priežastys buvo grynai psichologinės, ir psichoterapijos eigoje fiziniai simtomai išnyko arba ženkliai sumažėjo. Tyrinėdamas šiuos ir kitus sutrikimus jis padarė išvadą, kad po išoriniu mediciniškai nepaaiškinamu reiškiniu glūdi pasąmoniniai gynybos mechanizmai, kurie veikia taip, kad tam tikros nepageidaujamos mintys ar impulsai nepatektų į sąmonę. Psichosomatinių ligų branduolys – konversijos gynybos mechanizmas. Konversija (lot. Conversio - formos pakeitimas) padeda apsaugoti psichiką, kad jos neužlietų intensyvūs emociniai išgyvenimai, ir veikia kaip drenažo sistema, kuri kilusią emocinę įtampą paverčia į fizinius signalus.

Kaip diagnozuoti?

Kad būtų aiškiau, įsivaizduokime situaciją: šiandien jus viršininkas iškvietė „ant kilimėlio“, kabinėjosi prie darbo rezultatų, iškoneveikė dėl laiku neįvykdytų darbų. Būdamas korektiškas žmogus ir vertindamas savo darbo vietą jūs susilaikėte nuo pagundos susitikimo metu iškelti klausimą, ką iš tikrųjų galvojate apie jį kaip apie vadovą. Jūs išklausėte kritiką, apgynėte savo poziciją, pademonstravote atgailą. Kas vyksta su Jumis, išėjus iš kabineto? Jeigu iš kabineto išėjote jausdamas pažeminimą ar užgautą savigarbą, tikriausiai vaizduotė uždegs žalią šviesą įvairių galimų scenarijų piešimui: ką aš galėjau pasakyti, kaip galėjau atsikirsti ir pan. Tai mūsų savireguliacinė sistema - mums patiems to pilnai nesuvokiant, imasi savisaugos priemonių, kad atstatytų sutrikdytą pusiausvyrą. Dar geriau, jei grįžus namo, randame supratingą asmenį, kuris gali padėti mums „išventiliuoti“ kilusius jausmus.

Dabar įsivaizduokite, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių būtų sunku išsakyti, tai kas vyko su jumis. Tarkim, jeigu bijau, kad pasakodamas apie pokalbį su viršininku ir apie tai, kaip neišėjo jam atsikirsti, pasirodysiu silpnas, pažeidžiamas. O aš negaliu sau leisti pasirodyti toks kitų akivaizdoje. Tuomet vienintelis realus variantas – laikyti savyje. Neparodyti kitiems: „ne, ne, man viskas gerai, tik šiaip gal kažko pavargęs...“. Ir kas vyksta, kai aš save bandau tarsi tą verdančios košės puodą uždengti aklinai dangčiu? Ogi košė ima bėgti pro kraštus. Susikaupusi įtampa, pyktis ieško kelių kaip išsivaduoti iš jiems primestų pančių ir atranda šalutinius kelius. Tuomet ima skaudėti galvą ar skrandį.

Kaip diagnozuoti, ar esate psichosomatikas (-ė), t.y., ar turite polinkį neigiamus išgyvenimus, paversti į fizinės sveikatos sutrikimus. Geriausias pagalbininkas – rašyti dienoraštį. Jei rašysite pakankamai nuodugniai, turėtumėte nesunkiai atsekti ryšį tarp stresinių patyrimų, išgyvenimų bei juos lydinčių fizinių simptomų.

Jei jau sau paskyrėte psichosomatiko diagnozę, visų pirma (kaip tai darytų koks solidus gydytojas), turėtumėte save nuraminti ir pasakyti: panikuoti dar neverta, bet sunerimti galima. Polinkis sunkiai pakeliamus jausmus užmaskuoti fiziniais negalavimais, be abejo, jums teikia ir šiokios tokios naudos. Galbūt fiziniai skausmai padeda jums pabėgti nuo varginančių minčių, galbūt sukuria palankesnes sąlygas laukti iš kitų globos ir rūpesčio, galbūt taip jūs sau suteikiate atokvėpio minutėlę, kurios kitu atveju sau neleistumet turėti.

Koks sprendimas?

Kitas žingsnis, apie kuri verta pagalvoti – ką su visu tuo daryti? Galima bandyti gerti vaistus, kurie, be abejo, palengvintų jūsų gyvenimą. Visgi tame slypi ir nemaža rizika. Jeigu tai, ką perskaitėte iki šiol, nuskambėjo įtikinamai, pabandykite žengti dar toliau. Jei migrena tik užmaskuoja kažką, kas glūdi giliau ir ko iki galo nesuprantame, vadinasi migrena yra ne liga, o simptomas. Simptomas, liudijantis apie tai, kad su manimi vyksta kažkas, kas geriau nevyktų. Taigi jei nuspręsime simtomą nuslopinti vaistais, tikėtina, kad tai mums gali visai neblogai pavykti, tačiau kuriam laikui, ir kokia to prasmė? Jei užblokuosime kelią įtampai pasireikšti per skrandžio ar galvos skausmus, yra tikimybė, kad ji pamažu pradės mus ardyti iš vidaus, ir veikdama mūsų imuninę sistemą, po kažkiek metų mums sukels tokias ligas, šalią kurių migreniniai skausmai atrodys kaip gėlytės.

Kaip dar galima būtų padėti sau? Tai, kuo labiausiai tikiu aš ir daugelis kitų mano profesijos atstovų, yra tai, kad tiesiausias kelias į pilnavertį ligos įveikimą – darbas su savimi, įsisąmoninant tai, ką anksčiau būdavau linkęs slėpti nuo savęs. Ir tai nėra paprasta. Mes, žmonės, esame tikri saviapgaulės specialistai, mokam save įtikinti dalykais, kurie tik iš dalies atspindi realybę, mokam nepastebėti akivaizdžių faktų, prieštaraujančių mūsų įsitikinimams, tad ko norėti, kad taip imtume ir lengvai pradėtume pastebėti tai, ko anksčiau nematydavome. Šis procesas tuo sunkesnis, kuo ilgiau mes nugyvenome neigdami savo tikruosius jausmus ar mintis, jas slėpdami, vyniodami į vatą ar paversdami fiziniais pojūčiais. Visgi pradėjus geriau pažinti, prasiplečia ir horizontas. O savęs pažinimas naudingas tuo, kad mes pradedam gyventi sąmoningesnį gyvenimą. Polinkis somatizuoti, tai pasirinkimas, kurio nejaučiame darantys. Tarsi bulius, kuris pamatęs raudoną spalvą net negalvoja kaip reaguoti, o tiesiog reaguoja. Kuo didesnis suvokimas, kodėl aš vienaip ar kitaip elgiuosi įvairiose situacijose, tuo tas mūsų „vidinis“ bulius vis aiškiau pamato, kad visur yra pasirinkimas – galiu reaguoti senuoju įprastu būdu, arba galiu pabandyti naujus kelius. Gal tie nauji keliai ir nenuves iš karto link pasveikimo, bet pažadins judėjimą, o bet koks judesys yra geriau nei vidinė stagnacija.

„Niekas žmogaus taip nestabdo, kaip jis pats“

-A.Bell -