Ką daryti, jeigu sau niekaip neįtinku

Kartais jis pasireiškia akivaizdžiai. Tokiais atvejais matome žmones, kurie nepasitiki savimi, linkę užgniaužti savo asmeninę nuomonę, yra perdėtai drovūs, o pradėję kalbėti kaitriai jaučia aplinkinių vertinančius žvilgsnius. Darbe jie stengiasi neišsiskirti, paaukštinimo galimybes priima veikiau kaip bausmę nei apdovanojimą.

Kartais nevisavertiškumo kompleksas pasireiškia įvairiomis užslėptomis formomis: konkurencija su visais ir visur; siekis būti pranašesniu, pirmu; perfekcionizmas, tobulumo siekimas – tai vis nevisavertiškumo komplekso apraiškos, tik pasislėpusios po pranašumo rūbu. Tokie žmonės gali būti nejautrūs santykiuose su kitais, orientacija į pasiekimus juos įstumia į užburtą ratą, kur kas kartą reikia vis didesnės pasiekimų/laimėjimų dozės, kad pajustų pasitenkinimą savimi, būdami itin reiklūs sau, jie to paties laukia ir iš kitų, tuo atstumdami aplinkinius ir pan.

Kad ir kaip ten būtų, visas nevisavertiškumo apraiškas sieja viena bendra gija – būsena, kurią žmogus, kenčiantis nuo šio komplekso, patiria. Šią būseną galima būtų sulyginti su bedugne. Ta nepasitenkinimo savimi, savęs nepriėmimo praraja sukelia didelę psichologinę kančią.

Vieni ją bando bergždžiai užpildyti pasiekimais, pergalėmis, kiti motyvuodami, kad vis tiek neužpildys tos bedugnės, nuleidžia rankas ir pasiduoda, nustoja stengtis.

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad nevisavertiškumo jausmas (kol jis nėra pernelyg subujojęs ir virtęs kompleksu) pats savaime nėra nei blogas, nei tuo labiau nenormalus. Tai yra jausmas, kurį įvairiais gyvenimo momentais patiria kiekvienas asmuo gyvenantis šioje planetoje.

Tai yra neišvengiamas patyrimas, susidūrus su gyvenimu, ir atradus, kad mes nesam visagaliai, daug ko negalim kontroliuoti, esam ganėtinai silpni, neatsparūs ligoms, mirtingi. Tai yra jausmas, kurį tik atėjęs į šį pasaulį patiria kūdikis, vėliau vaikas, priklausomas nuo didelių ir „visagalių“ tėvų malonės, atrandantis, kad yra daug dalykų, kurių jis nesugeba, o kitiems, pvz., tėvams ar vyresniems broliams, seserims išeina. O tai sukelia neišvengiamą nevisavertiškumo jausmą. Ir vaikas deda pastangas, kad tą jausmą įveiktų.

Kartais susimąstau, kad gal iš tiesų neklydo vienas iš psichoterapijos pradininkų A. Adleris, nevisavertiškumo jausmą pateikdamas kaip žmogaus, o gal ir visos žmonijos nenuilstamos raidos varikliuką.

Taigi, norisi dar kartą pabrėžti, kad nevisavertiškumo jausmas nėra blogai. Problemos kyla tada, kai tas jausmas pasidaro toks intensyvus, kad apima itin daug asmeninės erdvės ir persismelkia į giliausius savojo „aš“ sluoksnius. Tuomet galima teigti, jog susiformavo kompleksas.

Ką daryti, jei visuomet esu nepatenkintas (-a) savimi. Tai klausimas, kuri neretai tenka išgirsti iš žmonių, besikreipiančių psichologinės pagalbos. Klausimas, kuris turi ypatybę atgimti įvairiausiomis formom: „aš nepasitikiu savimi“, „kiti normalūs, tik aš viena nevykėlė“, „kodėl negalėčiau būti kažkoks kitoks, geresnis“, „kas su manim ne taip?“, ir pan.

Tai klausimai, kuriais žmonės linkę kankinti save ieškodami atsakymo. Iš savo praktikos galiu teigti, kad tos pastangos tikrai neatneša norimo rezultato – neatstato psichologinės pusiausvyros bei vidinės ramybės.

Netgi priešingai. Žmonės kartais taip pasišventę stengiasi atrasti atsakymą, kas su jais ne taip, kad tai juos apsėda, ir sukelia dar didesnį emocinį diskomfortą. Atrodytų, keista ir neįtikėtina – jei jau ir taip jautiesi blogai, kam stengtis dar labiau įvaryti save į kampą ir priversti save pasijusti dar labiau apgailėtinai. Visgi žmonės taip linkę elgtis, ir ne taip paprasta yra išmokti elgtis kitaip.

Kokie gi galėtų būti metodai, kaip tvarkytis su tuo slegiančiu nevisavertiškumo jausmu?

Visų pirma reikia drąsos sau tai pripažinti, visai kaip anoniminių alkoholikų susitikime. „Sveiki, aš Petras, jau 45 metus turiu nevisavertiškumo kompleksą, kuris mane sekina, ir trukdo džiaugtis gyvenimu“, „Aš Audronė, mano nevisavertiškumo kompleksas, trukdė man pasitikėti kitais ir sugriovė artimus santykius“.

Sekantis žingsnis yra priimti, kad jaustis nevisaverčiu yra normalu ir natūralu. Svarbu įsisąmoninti, kaip aš nuo to jausmo stengiuosi pabėgti. Ar pasineriu į darbą, ar stengiuosi apsistatyti save žmonėmis, kurie manimi žavisi, galbūt savo nevisavertiškumą stengiuosi kompensuoti realiais pasiekimais, o gal pasineriu į fantazijų pasaulį.

Taip pat nereikia pamiršti, jog problemų šaltinis yra ne tai, koks aš esu, bet tai, kaip į save žiūriu. Jeigu stiklinė yra iki pusės pripildyta vandens, kaip mes į ją žiūrėsime? Kaip į pustuštę, ar kaip į puspilnę? Vandens kiekis tai toks pat, bet nuo požiūrio daug kas keičiasi.

Tai yra didžiulis iššūkis žmonėms, kuriems iki šiol vienintelė išeitis susidūrus su savo netobulumu buvo save menkinti, smerkti, graužtis.

Permokyti save yra žymiai sunkiau, nei mokytis to nuo pradžių. Įpročiai iš praeities, kurie laikosi įsikibę ir nenori taip lengvai mūsų paleisti. Žvelgti į save be priekaišto, koks privalau būti, bet su atlaidžiu bei pastiprinančiu klausimu koks norėčiau būti ir ką galiu padaryti kad to pasiekčiau.

Galiausiai svarbu atrasti stiprybės susitaikyti su savo dalia. Tikėtina, kad jeigu kenčiate nuo nevisavertiškumo komplekso, tam turite svarių priežasčių. Galbūt jos glūdi vaikystėje, santykiuose su kitais, patyrimuose, kur išmokote, kad toks koks (-ia) esate, jūs netinkate?

Įtikėjote, kad turite save perdaryti, kad kiti būtų patenkinti jumis ir pan.? Turiu Jums dvi naujienas, vieną gerą, o kitą blogą.

Geroji yra ta, kad nemaža dalimi jūs galite įveikti tą kompleksą, išmokti su savimi gyventi didesnėje darnoje.

Blogoji naujiena – iki galo to neatsikratysite, dalis to komplekso liks ir reiks išmokti su tuo susitaikyti. Panašiai kaip eks-alkoholikas, būsite eks-nevisavertis.

Kartais, kai susiduriam su tuo, ko negalim pakeisti, belieka išmokti su tuo susigyventi, lygiai taip pat, kaip turint įgimtą kurtumą, ar pan.

Sunkioji užduotis yra atskirti – ką galiu pakeisti, o su kuo jau reikia mokytis susitaikyti. Kaip tame posakyje: turėti valios susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, stiprybės – pakeisti tai, ką gali pakeisti, ir išminties – šiuos du dalykus atskirti.